Tie, kurie vyko su mumis į Suvalkiją – drąsiai gali save vadinti tikraisiais duonos ekspertais. Bent jau taip jautėmės praėję nuodugnią, detalią edukaciją „ Duonos kelias“ Virbalio (Vilkaviškio raj.) senųjų amatų centre.
Šįkart Tautinių kultūrų centro projektas „ Kultūrų saitai“ nuvedė mus į Suvalkiją – aplankėme Užnemunės kraštą. Kartu keliavo Klaipėdos totorių, baltarusių, rusų, ukrainiečių, žydų, lenkų, bei armėnų bendrijų ar bendruomenių atstovai.
Įvažiavus į Virbalį, mus svetingai pasitiko amatų centro edukatoriai Aldona Timinskienė ir Stanislovas Lopata. Gražiai priėmė – duona su druska pavaišino, o paskui privertė ne juokais padirbėti.
Pirmiausiai atidžiai mokėmės kaip atskirt rugius nuo kviečių, avižas nuo miežių – bijojome, kad egzamino nereikėtų laikyti. Susipažinome ir su senoviniais ūkio įrankiais be kurių duonelė nepatektų ant mūsų stalo. Klausėme patarimų kaip parduotuvėje nusipirkti gerą duoną , bet visi sutikome, kad ta, kurią mes patys minkėme, o paskui šeimininkai krosnyje kepė – pati geriausia. Tiesa, prieš tai išklausėme instruktažą: ką daryti ir ko nedaryti tešlą minkant, kad duonos kepimas pavyktų. Pasirodo tam reikia 3 dalykų: nebūti išsižiojus – nes kepant pluta atšoks, dar neplepėti – nes kepalas suskilinės, o svarbiausia būti geros nuotaikos – nes kitaip duona bus per rūgšti. Oi stengėmės, minkėm – kiekvienas po savo duonos kepalėlį. Tiesa, prieš tai dar reikėjo ir miltų senovinėmis girnapusėmis susimalti – neprieštaravom.
Vos baigėme vieną darbą, suvalkiečiai tuoj mus prie kito statė – žvakių lieti, austi, molio minkyti, virveles sukti. Išbandėm visus senuosius amatus, o bedirbant ir pietų metas atėjo, ir mūsų duona iškepė.
Ragavome ne tik savo keptos duonos. Juk į tokias keliones vykstame ne tik pasižiūrėti, bet ir save parodyti – pristatyti kitų tautų kultūras. Džiugu, kad mūsų bendruomenių atstovai pasiruošė, pagamino ir pristatė savo tautos duoną ar tradicinius kepinius: ragavome ne tik įprastą rusišką duoną, bet tradicinį rusišką pyragą „Kulebiaka“ ( ačiū rusų šokio kolektyvo „Ruskij suvenir“ narei Jelenai Frolovai), laužėme žydiškus macus ir hala duoną ( ačiū žydų bendruomenės pirmininkui Feliksui Puzienskiui ir nariui Garijui Rudštein), skanavome baltarusiškus sausainius „Varškės ausytės“ (ačiū baltarusių bendrijos narei Zojai Moskaliovai), užsisaldinome totorišku desertu „ Čak-čak“ (ačiū totorių atstovei Fatymai Astrakovai). Dar kugelį ragavom – jam pagyrų negailėjome. Šeimininkai nepagailėjo ir dirbiniais, kuriuos gaminome, mus apdalino.
Po Virbalio, toliau tęsėme kelionę Vilkaviškio rajone – apsilankėme Paežerio dvare skaičiuojančiame jau daugiau kaip 200 metų, susipažinome su dvarų kultūra bei vedamu ūkiu, aplankėme ekskpozicijas ir parką. O pakeliui į ir iš Vilkaviškio, klausėmės gido pasakojimų apie Suvalkijos ypatumus, regiono specifiką, verslus ir žymius žmones, bei prisiminėme Lietuvos įvykius ir istorines datas.
