Nusifotografuoti ant pasaulio krašto apsuptam vandenų, pamatyti kaip žieduojami paukščiai ir pačiam pastovėti paukščių gaudyklės viduje, patikėkit, tai įmanoma tik Ventės rage. O jei dar ornitologas Vytautas Jusys parodė jums kaip žieduojami paukščiai, davė netgi palaikyti ir paleisti paukštelį – įspūdžiai garantuoti.
Suvokti, koks svarbus dalykas pamaryje yra valtis – įmanoma tik pamaryje, o labiausiai Minijos kaime, kur net pas kaimyną neužsuksi, jei neturėsi vatlies. Juk čia, vietoje pagrindinės kaimo gatvės – teliūskuoja Minija.
Ir tai nevieninteliai atradimai, kurie laukė mūsų keliaujant po pamario kraštą – apsilankius Ventėje, Minijos (Mingės) kaime ir Drevernoje. Beje, nemaža dalis su mumis keliavusių, šiose vietose pabuvojo pirmą kartą.
Kaip jau supratote, tęsiame pažintį su Klaipėdos kraštu, dėka Tautinių kultūrų centro vykdomo projekto, tiksliau sudėtinės projekto dalies, išvykų ciklo – „Klaipėdos krašto vieškeliais“. Šįkart keliavo ne tik Klaipėdos tautinių bendruomenių atstovai, bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centru, prie mūsų prisijungė ir Kauno tautinių bendruomenių atstovai.
Pasirodo, kad paragauti patiekalų, kurių receptams jau per 2 tūkst. metų ir juos gamino vietinių galimi protėviai – kuršiai, įmanoma tik Drevernoje, edukacijų namuose „Senovės kelias“ arba dar ten, kur sutiksite senovinių valgių žinovę ir restauratorę Editą Nurimi. Gardžiavomės ir gyrėme Editos patiekalus, paruoštus ant atviros ugnies. Tepėme ant duonos paplotėlių sviestą su meškiniu česnaku, gardinome krekenų pyragu. Dar lankėmės jos sukurtame senovinių augalų sode, matavomės senovinius papuošalus.
Bet gi nepaleis dreverniškiai, svečių nepašokdinę, viso žuvies kelio nepapasakoję ir „kafija“ nepavaišinę. Drevernos kultūros namų folklorinis ansamblis, su vadove Virgina Asnauskiene priešaky, kaip mat visus į ratelį kvietė, šokdino, į dainas ir žaidimus traukė. Ko mes tik nedarėme – ir tinklus pynėme, ir valtį smalavome, ir žuvį gaudėme, ir žuvienę virėme. Per dainas ir žaidimus viską apie žvejus ir kraštą sužinojome. Net jei ko, senąja lietuvininkų „šišioniškių“ tarme kalbančių nesupratome, vis tiek stengėmės, net krašto himną – „Stinta- pūkį“ darniai atlikome.
Fotografijos – Leonido Sobolevo, KTKC
